Žmogus, kuris dovanojo svajones

1909 m. jauna italė Četa su kūdikiu glėbyje iš gūdaus Pietų Italijos kaimo atvyko į Niujorką. Amerikos imigracijos tarnybos pareigūnai jos sūnų Natalį pervadino Krismu – ir šiame pokytyje sutilpo visos Četos svajonės. 

Gyvenimas Niujorko Žemutinio Ist Saido rajone buvo labai sunkus, bet Četa atkakliai siekė, kad jos sūnus taptų tikru amerikiečiu ir pats pasirinktų savo gyvenimo kelią. Tačiau XX a. pradžioje Niujorko priemiesčiuose įsikūrusiems imigrantams gyvenimo taisykles diktavo įvairios nusikaltėlių grupuotės, o tapti „tikru amerikiečiu“ galėjai tik grubumu ir jėga. 

Vis dėlto Krismas negailestingose Amerikos didmiesčio gatvėse nepražuvo. Įgimtu pasakotojo talentu ir nepaprasta vaizduote apdovanotas vaikinas kūrė istorijas, kuriomis žmonės norėjo tikėti. Krismo fantazijose užgimė ir garsiausia Niujorko gangsterių gauja „Deimantiniai šunys“, pelniusi jaunuoliui ir tikrų nusikaltėlių pripažinimą.

Tačiau viskas pasikeitė, kai Krismas išgelbėjo gyvybę jaunai merginai Rutai. Ir ne tik išgelbėjo, bet ir beatodairiškai ją įsimylėjo. Nors imigrantės italės sūnus ir turtinga žydaitė priklausė skirtingiems pasauliams, Krismas pažadėjo sau padaryti viską, kad užkariautų jos širdį.

Luca Di Fulvio romane „Žmogus, kuris dovanojo svajones“ lengvai ir žaismingai kuria įtraukiančią istoriją apie amerikietišką svajonę ir negailestingą imigrantų gyvenimo realybę, apie pašėlusį trečiąjį dešimtmetį, radijo eros aušrą, Holivudą ir Brodvėjų, apie Krismo ir Rutos meilę bei nepalaužiamą, už tikrovę stipresnę jų svajonę.